Vilkdalgiai – augalai, kurie tikrai žydi per Jonines!

Data

2022 06 22

Įvertinimas
0
Iris pseudocorus gamtoje.jpg

Artėja Arvydinės, Joninės, Petrinės – gražiausios vasaros šventės. Daug žmonių keliaus į gamtą. Prie ežerų ar kitų vandens telkinių, kur auga ir žydi daug įvairių augalų. Gal kas ir pastebės pakrantėse geltonųjų vilkdalgių žiedus. Turime pasidžiaugti, kad turime net 42 vilkdalgių rūšis ir veisles įrašytas į Augalų Nacionalinių genetinių išteklių sąrašą (ANGI).

Vasaros pradžioje pražystantys vilkdalgiai pakeri ne vieną gėlių augintoją ar gėlių selekcininką. Vilkdalgio (Iris L.) gentis priklauso vilkdalginių (Iridaceae Juss.) šeimai. Pasaulyje yra žinoma apie 300 rūšių, kurios paplitusios Europoje, Šiaurės Amerikoje, Azijoje, šiaurės Afrikoje. Kiekvienais metais pasaulyje išvedamos naujos vilkdalgių veislės, kurios išsiskiria savo žiedų spalva, jų margumu bei kitais požymiais, kurie būdingi šiai genčiai. Lietuvoje populiariausi yra barzdotieji (žemaūgiai, vidutinio aukščio, aukštaūgiai), bebarzdžiai (sibiriniai, japoniniai, spuria) ir svogūniniai vilkdalgiai. Barzdotieji vilkdalgiai – patys puošniausi. Jie geriausiai auga saulėtoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Mėgsta nerūgščią, vandeniui pralaidžią, purią priesmėlio ar priemolio dirvą. Vienoje vietoje gali augti 4–5 metus. Vilkdalgių įvairovė yra didelė – jie skiriasi žiedų spalva, forma, dydžiu, tekstūra, skaičiumi, žiedstiebio aukščiu, šakotumu, gyvybingumu. Garsus graikų mąstytojas Hipokratas vilkdalgius pavadino vaivorykštės deivės Iris vardu, nes jie keri žiedų spalvomis – nuo baltos iki beveik juodos. Taip pat jie gali būti taškuoti, dėmėti, dryžuoti. O kelių spalvų deriniai viename žiede nepalieka abejingų. Ypač žavingai atrodo kitokios nei žiedlapiai spalvos barzdelės. Naują veislę išvesti gėlininkas užtrunka apie penkmetį.

Lietuvoje natūraliai auga 2 rūšys: geltonasis vilkdalgis (Iris pseudacorus L.) ir sibirinis vilkdalgis (Iris sibirica L.). Abi rūšys yra ANGI sąraše. Lietuvos sodininkams ir gėlininkams turbūt geriausiai pažįstamas sibirinis irisas (Iris sibirica L). Ši rūšis  labai dažna įvairiuose želdynuose. Augimo sąlygoms nelabai įnoringas augalas, gali augti sausose vietose, bet pakenčia ir drėgną (bet nepermirkusį) dirvožemį. Todėl jis puikiai tinka sodinti neapsemiamose vandens telkinio pakrantės vietose. Tik reiktų atsiminti kad, radus gamtoje augantį sibirinį irisą, jo negalima kasti ir perkėlinėti jo į savo gėlynus. Tai saugomas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą augalas. Daugeliui turbūt yra tekę matyti pelkėse ar šlapiose vietose geltonuojančius geltonojo vilkdalgio (Iris pseudocorus L.) žiedus. Šis rūšinis vilkdalgis atrodo labai dekoratyviai. Tai 50 – 100 cm aukščio augalas, lapai siauri, žiedai stambūs, ryškiai geltonos spalvos, susitelkę po kelis ant stiebo. Žydėti pradeda gegužės pabaigoje. Jam tikrai nereikia išskirtinių sąlygų, kad galėtumėt auginti jį savo kūdroje. Augalas geriausiai jausis, jei jo sodinimo vietoje bus nors kiek dumblo, nors auga ir prastesnėje žemėje. Gali augti tiek neapsemtas vandens, tiek vandenyje, iki 20 cm gylyje. Lengvai sėjasi – tokiu būdu pats ilgainiui paplis pakrantėse.

Vilkdalgiai – daugiamečiai šakniastiebiniai ar svogūniniai augalai. Įvairovė didelė – reiklumas gana mažas. Šie augalai tikrai galėtų papuošti ko ne kiekvieną kūdrą. Mūsų klimatinėje zonoje paprastai žydi gegužės – birželio mėnesiais. Žiedų dydis svyruoja nuo 2,5 cm iki 25 cm. Vienas žiedas žydi 2 – 3 dienas, o visas keras – apie 3 – 4 savaites. Kiekvienais metais pasaulyje išvedamos naujos vilkdalgių veislės, kurios išsiskiria savo žiedų spalva, jų margumu bei kitais požymiais, kurie būdingi šiai genčiai. 1799 m. S. B. Jundzilo augalų sąraše minimi pirmieji vilkdalgiai: I. Sibirica, I. Graminifolia, I. Germanica, I. Pumila, I. pseudacorus, manoma tai galėjo būti Ž. E. Žilibero kolekcijos likučiai. Dabar ypač retos geltonos spalvos žiedais vilkdalgių veislės, šios spalvos vilkdalgiai lietuvių darželiuose auga nenoriai. Barzdotieji vilkdalgiai auginami saulėtoje vietoje, būtinai laidžioje, neužmirkstančioje dirvoje. Ypač nemėgsta rūgščių dirvų. Niekuomet barzdotųjų vilkdalgių nemulčiuokite durpėmis. Juos geriausia tręšti saikingai ir tik mineralinėmis trąšomis, turinčiomis nedaug azoto. Auginami trąšioje dirvoje arba gausiai tręšiami prasčiau žiemoja. Žemė turi būti lengva arba pusiau lengva, be jokio komposto, puvenų kad nebūtų. Kenkėjai iš viršaus puola, žiemą gali pelės pagraužti, o vasarą lapus, žiedus šliužai pagraužia.

Bebarzdžiai vilkdalgiai gerai auga atviroje ir pusiau šešėlingoje vietoje, apydrėgnėje ar apysausėje dirvoje. Jie ilgiau nei barzdotieji vilkdalgiai gali augti vienoje vietoje nepersodinti. Kelias rūšis (geltonąjį, sibirinį) galima auginti sekliame vandenyje. Svogūniniai vilkdalgiai mėgsta saulėtas, šviesias vietas. Puikiai auga derlingame, vandeniui pralaidžiame dirvožemyje. Priklausomai nuo veislės, skirtingai pakenčia šalčius: vienus reikia pridengti, kitus – kasmet iškasti. Jeigu kasite, svogūnėlius sodinkite tankiau, jeigu paliksite dirvoje keletui metų, tarp sodinukų palikite 10–15 cm atstumus. Sibiriniai, geltonžiedžiai, japoniniai, aukštaūgiai barzdotieji ir spuria vilkdalgiai bei tarprūšiniai vilkdalgių hibridai yra viena iš svarbiausių mūsų gėlyno kultūrų. Fantastiškos šiuolaikinės vilkdalgių veislės stambiais, gofruotais ir šerkšnotais, kai kurių vilkdalgių grupių – netgi ir pilnaviduriais įvairiaspalviais žiedais pavergia savo grožiu. Vilkdalgiai turi ne tik pačių įvairiausių spalvų barzdas, bet ir ragus, sparnelius, skiriasi žiedų formos, o jų pačių spalvos – nuo baltos iki juodos.

Jau daugybę metų visame pasaulyje vyksta augalų aklimatizacija kituose žemynuose. Iš Šiaurės Amerikos kilęs neblogai pas mus auga ir įvairiaspalvis vilkdalgis (Iris versicolor). Tai dar viena vilkdalgių rūšis, galinti augti užmirkstančioje žemėje ir vandenyje iki 10 – 15 cm gylyje. Šio vilkdalgio žiedai nedideli, mėlynos spalvos. Pavasarį augalo lapai violetiniai, vėliau žali. Auga šiek tiek žemesnis už geltonžiedžius vilkdalgius.

Profesionalūs vilkdalgių augintojai ragina neapsiriboti įprastais aukštaūgiais vilkdalgiais. Pasak jų, verta pasisodinti ir žemaūgių, kurie žydi gegužės mėnesį, bei pusiau žemaūgių, kurie labai gražiai atrodo želdynuose, o svarbiausia – nenulūžta nuo stipresnio vėjo. Klysta manantieji, kad vilkdalgiai – lepios ir trumpai žydinčios gėlės. Gegužės antroje pusėje pražysta žemaūgiai, po jų – daugelio pamėgti ir dažniausiai auginami aukštaūgiai barzdotieji. Tinkamai pasirinkus vilkdalgių veisles, jų žiedais galima gėrėtis ir po Joninių. Dauguma žemaūgių vilkdalgių veislių yra nereiklios dirvai, labai gyvybingos, gerai dauginasi ir puikiai žiemoja. Net pačios naujausios bei moderniausios žemaūgių vilkdalgių veislės Lietuvoje puikiai auga ir gausiai žydi. Tad jas auginti – vienas malonumas. O su aukštaūgiais tenka pavargti. Jie serga įvairiomis ligomis, jei įsimeta puvinys, galima netekti viso augalo, todėl nenorintiems vargti reikėtų atkreipti dėmesį į sibirinius vilkdalgius. Jie spalvingumu nenusileidžia aukštaūgiams ir net ir juos pralenkia.

Amerikos vilkdalgių draugija (AIS) barzdotuosius vilkdalgius skirsto į 6 klases:
•    MDB (Miniature Dwarf Bearded) – miniatiūriniai, aukštis iki 20 cm. Žydi ankščiausiai, kai kurie jau balandžio pabaigoje;
•    SDB (Intermediate Bearded) – standartiniai žemaūgiai, aukštis nuo 20 iki 41cm. Žydi gegužės pirmoje pusėje;
•    IB (Intermediate Bearded) – vidutiniai, aukštis nuo 41 iki 70 cm. Žydi po žemaūgių, gegužės vid. – birželio pr.;
•    MTB (Miniature Tall Bearded) – miniatiūriniai aukštaūgiai, aukštis nuo 41 iki 70 cm. Žiedai nedideli, bet žydi gausiai. Žydi gegužės pab. – birželio vid.;
•    BB (Border Bearded) – bordiūriniai, aukštis ir žydėjimo laikas kaip aukštaūgių vilkdalgių, o žiedo dydis panašus į vidutinių;
•    TB (Tall Bearded) – aukštaūgiai, aukštis virš 70 cm, žydi birželio mėn.

Kaip auginti vilkdalgius?

Visi vilkdalgiai mėgsta saulę, neužmirkusią žemę, gerai auga ir smėlyje, ir molyje. Nepatartina sodinti į rūgščią dirvą. Vilkdalgiams nepatinka mulčiavimas – per daug drėgmės gali sukelti šakniastiebio puvinį. Įsimetus puviniui, išpjaukite pažeistą vietą, sergančius lapus nukirpkite ir sudeginkite. Išravėjus vilkdalgius, žemę aplink juos galima pabarstyti medžio pelenais, kurie šarmina dirvą ir apsaugo augalus nuo ligų. Jei įsimetė puvinys, reikia kuo greičiau išpjauti pažeistą šakniagumbio vietą, o rudus sergančius lapus nukirpti ir sudeginti. Žiemai vilkdalgių iškasti nereikia, nebūtina jų ir pridengti.

Liepos antra ir rugpjūčio pirma pusė – tinkamiausias metas dauginti vilkdalgius. Tai galima daryti nuo balandžio pabaigos iki rugsėjo vidurio. Vėliau persodinti vilkdalgiai sunkiau žiemoja, nes nespėja iki šalčių gerai įsišaknyti. Tankiai suaugusius kerus reikia skirstyti kas 3–5 metus, nes augdami neskirstyti jie pradeda nykti, prasčiau žydi. Vilkdalgiai sodinami negiliai, kad šakniastiebio nugarėlė matytųsi dirvos paviršiuje (tai ypač svarbu, kai jie auginami sunkioje dirvoje). Sodinti reikia taip, kad šakniastiebis būtų pietų pusėje. Drauge nereikėtų sodinti įvairių veislių vilkdalgių, nes augesni, aukštesni gali nustelbti silpniau augančiuosius. Prieš sodinant sodmenis rekomenduojama pamirkyti kalio permanganato tirpale, leisti apdžiūti saulėje ir tik tada sodinti. Tos pačios veislės vilkdalgiai sodinami 15–20 cm atstumu vienas nuo kito , skirtingų veislių – kas 30–40 cm. Tokiais atstumais pasodinti vilkdalgiai po 2 metų atrodo labai įspūdingai.

Trąšos būtinos

Sniegui nutirpus, vilkdalgius tręšiame kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais. Geriausia, kai jose kalio (K) yra du kartus daugiau negu azoto (N), o fosforo (P) – per vidurį. Antrą kartą tomis pačiomis trąšomis tręšiame prieš pat žydėjimą. Trečią kartą, po žydėjimo, augalams nebeduodame azotinių trąšų, o tik kalio, fosforo trąšas su mikroelementais. Per didelis azoto kiekis gali sukelti šakniastiebių puvinį.

Priežiūra

Vilkdalgius kartą tręšiame anksti pavasarį, vos lapams pasirodžius. Žemę pabarstome kompleksinėmis, lėtai tirpstančiomis trąšomis. Antrą kartą — po žydėjimo. Norint didesnio efekto, augalus vegetacijos metu galima laistyti azotinių trąšų (salietros) tirpalu arba karbamidu. Su pastaruoju būtina elgtis labai atsargiai. Padauginus jo kiekį, augalus galima apdeginti. Dešimtyje litrų vandens ištirpinama ne daugiau penkiasdešimties gramų preparato. Po žydėjimo vilkdalgių lapai patrumpinami perpus, kad sustiprėtų šaknys, kad jie neapsirgtų grybelinėmis ligomis. Vaistų, skirtų būtent šiems augalams, nėra, todėl profilaktiškai purškiama vaismedžiams ar bulvėms skirtais preparatais. Vilkdalgius mėgstantys kenkėjai — tripsai, kuriuos naikiname aktaru. Šis preparatas — veiksmingesnis ir efektyvesnis, nes yra sisteminio veikimo. Papildomai vilkdalgių laistyti nereikia. Nebent per sausras. Jie yra atsparūs ir ištvermingi augalai.