DUK

Biržės brėžinys pateikiamas Shapefile (.zip plėtinio archyvas su jame esančiais .dbf, .prj, .qpj, .shx, .shp failais) arba GeoJSON formatais, atrėžtas LKS-94 formato koordinatėmis.

Failai turi būti neapsaugoti slaptažodžiais, archyvas be vidinių aplankų. Papildomi metaduomenys nėra privalomi.

Brėžiniai turėtų būti sudaryti iš vieno plotinio objekto (polygon) arba kelių plotinių objektų (multipolygon). Daugiau nei vienas plotinis objektas naudojamas tik tada, kai biržes pilnai dalina nekertamas plotas. Visais kitais atvejais biržės brėžinys turėtų būti vienas plotinis objektas.

Leistina biržės posūkio taškų koordinačių paklaida – ±2 m taškui. Atliekant matavimus taško koordinatės negali patekti į gretimus žemės sklypus.

Vidinės miškotvarkos projektai – tai miškų ūkio veiklos planai, rengiami visoms valstybinių miškų valdytojų ir privačioms miškų valdoms arba ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančiai miško žemei ir skiriami konkrečių tvarkymo priemonių sistemai jose nustatyti.

Projektai miško valdoms paprastai rengiami 10 metų laikotarpiui. Jei per 10 metų laikotarpį savininkas neįvykdė visų suprojektuotų ūkinių priemonių, savininko prašymu, projektas gali būti pratęstas dar 5 metams.

Jeigu miškotvarkos projekto nėra, pagrindiniai kirtimai privačiose valdose arba ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančioje miško žemėje draudžiami, išskyrus:

1) III–IV A miškų grupių miškuose inventorizuotų grynųjų baltalksnynų, drebulynų, gluosnynų ir blindynų ar mišriuose medynuose, kuriuose baltalksniai, drebulės, gluosniai ir (ar) blindės sudaro 76 procentus ir daugiau pirmojo ardo medynų tūrio, visų rūšių pagrindinius kirtimus;
2) III–IV A miškų grupių miškų mišriuose medynuose baltalksnių, drebulių, gluosnių ir blindžių iškirtimą atrankiniais ir atvejiniais pagrindiniais kirtimais;
3) pagrindinius kirtimus žemės sklypuose, kuriuose miško žemė užima iki 3 hektarų ploto;
4) kirtimus IV B grupės miškuose.

Leidimai kirsti mišką privalomi visiems kirtimams, išskyrus:

1) jaunuolynų ugdymo kirtimus (iki 20 metų medynuose);
2) atrankinius sanitarinius kirtimus, kai iškertami sausuoliai ar vėjavartos;
3) atrankinius sanitarinius kirtimus;
4) baltalksnių, drebulių, gluosnių ir blindžių kirtimą neplynais kirtimais III–IV miškų grupių miškuose, nesvarbu, koks medyno amžius;
5) neplynus kirtimus vyresniuose kaip 20 metų III–IV miškų grupių medynuose, kai miško savininkas savo reikmėms per metus iš vieno hektaro išsikerta iki 3 kietmetrių likvidinės medienos, bet ne daugiau kaip 15 kietmetrių iš viso savo miško žemės sklypo;
6) kirtimus, skirtus ribinėms linijoms prakirsti (iki 1,5 metro į savo miško valdos pusę);
7) plynuosius sanitarinius kirtimus – stichinių nelaimių miškuose atvejais;
8) retinimo ir einamuosius kirtimus.

Šiems kirtimams būtina gauti suderintą pranešimą apie ketinimą kirsti mišką (toliau – Pranešimas), išskyrus jaunuolynų ugdymo kirtimus, atrankinius sanitarinius kirtimus, kai iškertami sausuoliai ar vėjavartos, kirtimus, skirtus ribinėms linijoms prakirsti. 

Norėdamas gauti leidimą kirsti mišką ar pateikti pranešimą apie ketinimą kirsti mišką, privataus miško savininkas ar jo įgaliotas asmuo, turi elektroniniu būdu, naudodamasis Aplinkosaugos leidimų informacine sistema (ALIS) pateikti paraišką. Miško savininkas, ar jo įgaliotas asmuo, kartu su paraiška, turi pridėti biržės atrėžimo dokumentus (pasirašytus biržės rėžėjo el. parašu) bei kitus susijusius dokumentus. Privataus miško savininko įgaliotas asmuo privalo pateikti notaro patvirtintą ar notaro patvirtinimui prilygintą įgaliojimą, servituto turėtojas – teritorijų planavimo dokumentą, kurio sprendiniams įgyvendinti būtinas leidimas, ir servituto teisę patvirtinančius dokumentus. Kai miško savininkas yra juridinis asmuo, įgaliojimą pasirašo juridinio asmens vadovas ir įgaliojimas patvirtinamas juridinio asmens antspaudu, jeigu jis antspaudą privalo turėti. Teisė kirsti mišką nesuteikiama (leidimas neišduodamas, pranešimas neregistruojamas arba nederinamas), jei pateikti ne visi reikalingi dokumentai arba pateikta klaidinga informacija, pateiktame pranešime nedeklaruojami arba nenurodomi Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 20 punkte numatyti miško kirtimai. Leidimas neišduodamas, pranešimas nederinamas, jeigu numatytas kirtimas prieštarauja miškų valdymo sritį reglamentuojantiems teisės aktų reikalavimams. VMT apie tai informuoja miško valdytoją, nurodydama leidimo neišdavimo arba pranešimo nederinimo ar neregistravimo priežastį.

Asmenims, mišką valdantiems, naudojantiems ir juo disponuojantiems bendrosios nuosavybės teise, Leidimas kirsti mišką išduodamas vienas visiems bendraturčiams arba vienam iš savininkų visų bendraturčių raštišku sutikimu.

Pranešimas apie ketinimą kirsti mišką, pateikiamas pasirašytas visų bendraturčių, arba pasirašytas vieno bendraturčio, kuris kartu su Pranešimu pateikia visų bendraturčių raštiškus sutikimus dėl Pranešime nurodytų miško kirtimų. 

Kai žemės sklypui įregistruota hipoteka, privaloma pateikti hipotekos kreditoriaus raštišką sutikimą, išskyrus atvejus, kai hipotekos sutartyje numatyta kitaip. Be minėto sutikimo, Leidimas kirsti mišką neišduodamas.

Biržių atrėžimo ir įvertinimo dokumentus sudaro: biržių atrėžimo projektai (Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklių 1 priedas), biržių brėžiniai (6 priedas), medžių matavimo (3 priedas) ar kirstinų medžių numeravimo (7 priedas) lapai, biržių taksavimo lapai (8 priedas), tūrio apskaičiavimai pagal stačiakampius apskaitos barelius (9 priedas), tūrio apskaičiavimai pagal skritulinius apskaitos barelius (taikomos 3, 8 priedų formos). Privačių miškų biržių atrėžimo dokumentuose įrašoma miško savininko (savininkų) vardas, pavardė, miško sklypo kadastrinis numeris. Kartu su biržių atrėžimo dokumentais pateikiamos teisę ženklinti kirstinus medžius, atrėžti biržes bei parengti kirtimų dokumentaciją įrodančių dokumentų (privačių miškų savininkų mokymo kursų baigimo pažymėjimas, išsilavinimą įrodantys dokumentai) kopijos.

Paženklinti kirstinus medžius, atrėžti biržes bei parengti kirtimų dokumentaciją gali:

1) miško savininkai fiziniai asmenys jiems nuosavybės teise priklausančiame miške ar jų artimi giminaičiai (tėvai, vaikai, seneliai, vaikaičiai, broliai ir seserys), taip pat savininko sutuoktinis, turintys savininko išduotą bei nustatyta tvarka patvirtintą įgaliojimą, bei miško savininko juridinio asmens vadovo įgalioti darbuotojai juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame miške. Visi šie asmenys turi turėti aukštąjį ar jam prilygintą aukštesnįjį miškininkystės išsilavinimą arba turi būti baigę specialius miško savininkų mokymo kursus pagal privačių miškų tvarkymo ir naudojimo pagrindų mokymo 5 dienų (40 val.) trukmės programas, patvirtintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 114 bei išlaikę žinių patikrinimo egzaminus, kuriuose egzaminuoja miškų urėdijos ar Valstybinės miškų tarnybos valstybinis miškų pareigūnas. Mokymo kursų baigimo pažymėjimas turi būti patvirtintas šio valstybinio miškų pareigūno parašu. Kirstinus medžius šiame punkte nurodyti asmenys ženklina asmeniniais žymeliais ar kitais kirstinų medžių ženklinimo būdais: žievės patašymu, dažais, rėžtuku;
2) miškininkai specialistai, turintys aukštąjį ar jam prilygintą aukštesnįjį miškininkystės krypties išsilavinimą. Kirstinus medžius miškininkai specialistai ženklina asmeniniais žymeliais ar kitais kirstinų medžių ženklinimo būdais: žievės patašymu, dažais, rėžtuku.

Privataus miško savininkas privalo užtikrinti riboženklių priežiūrą, ribinių linijų prakirtimą ir atnaujinimą. Miško valdos ribinė linija – miško valdos ribas natūroje žyminti linija, kurioje 1–1,5 m atstumu nuo šios valdos ribos į šios valdos pusę iškirsti medžiai ir krūmai arba joje iškirstas pomiškis ir trakas, o prie šios miško valdos ribos esantys medžiai nuo išorinės šios valdos ribos pusės pažymėti dažais ar patašant žievę.

Biržė – miško kirtimui atrėžtas arba kertamas medynų plotas, atribotas spindžiais (spindžiuose gali būti nukertami visi augantys medžiai, kurių skersmuo 1,3 m aukštyje yra iki 16 cm, bei krūmai) arba gairėmis, dažais (ribinius medžius pažymint iš biržės pusės) ar užrišamomis juostelėmis ant ribinių medžių.

Asmuo, norintis auginti ir (ar) tiekti rinkai, įvežti į Lietuvą iš kitų šalių ar išvežti iš Lietuvos į kitas šalis miško dauginamąją medžiagą (asmuo nėra galutinis miško dauginamosios medžiagos ruošėjas ar naudotojas), Valstybinei miškų tarnybai turi pateikti prašymą įtraukti jį į Miško dauginamosios medžiagos tiekėjų sąrašą pagal Miško dauginamosios medžiagos tiekėjų sąrašo sudarymo tvarkos aprašo 1 priede nurodytą formą. Jeigu Tiekėjas yra registruotas Lietuvos Respublikos fitosanitariniame registre, pateikti prašymo Valstybinei miškų tarnybai nereikia, pakanka tik pranešti apie tai (elektroniniu paštu ar faksu, ar raštu), nurodant registracijos Lietuvos Respublikos fitosanitariniame registre pažymėjimo numerį, identifikavimo kodą, ar Tiekėjas yra miško dauginamosios medžiagos ruošėjas ir (ar) miško dauginamosios medžiagos augintojas mokslo ir selekcijos tikslams.

Leidimai išduodami, kai į šalį įvežama ar naudojama iš kitų šalių ar iš tolimesnių nei gretimi kilmės rajonai gauta miško dauginamoji medžiaga miškui želdinti, vadovaujantis Miško dauginamosios medžiagos nuostatais, 2008 m. gruodžio 16 d., Tarybos sprendimu 2008/971/EB dėl trečiose šalyse išaugintos miško dauginamosios medžiagos lygiavertiškumo (OL2008 L 345, p. 83) ir 2008 m. gruodžio 23 d. Komisijos sprendimu 2008/989/EB, kuriuo valstybėms narėms pagal Tarybos direktyvą 1999/105/EB leidžiama priimti sprendimus dėl garantijų, suteiktų tam tikrų trečiųjų šalių importuotinai miško dauginamajai medžiagai, atitikimo (OL 2008 L 352. P. 55).

+Forma pildymui Word formate;

+Forma pildymui per el. valdžios vartus;

Medžių savaiminukais, kurių vidutinis amžius ne mažesnis kaip 20 metų, apaugusi ne miško žemė inventorizuojama ir įtraukiama į apskaitą kaip miškas Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka (2012 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. D1-409/3D-331). Keičiant žemės naudojimo paskirtį (iš žemės ūkio į miškų ūkio) arba norint įregistruoti mišką Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, reikia atlikti sklypo kadastrinius matavimus.

Duomenys į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą įrašomi ir keičiami vadovaujantis 2015 m. lapkričio 30 d. LR Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 260-15-V patvirtintu  Duomenų teikimo LR Miškų valstybės kadastrui, jų įrašymo ir keitimo tvarkos aprašu. 

Įveisto miško duomenys teikiami ir įrašomi į LR Miškų valstybės kadastrą vadovaujantis Miško įveisimo ne miško žemėje taisyklėmis patvirtintomis LR Žemės ūkio ministro ir LR Aplinkos ministro 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 3D-130/D1-144. Kai žemės savininkui skiriama valstybės parama miškui įveisti, – pagal paramą skiriančios institucijos Valstybinei miškų tarnybai pateiktus duomenis teisės aktuose nustatyta tvarka. Kitais atvejais įveisęs mišką, žemės savininkas (kai želdiniai pasodinti pavasarį, – tais  pačiais kalendoriniais metais, kai želdiniai pasodinti rudenį, – kitais metais; kai miškas želia savaime – per metus nuo Miško želdinimo ir žėlimo projekto parengimo) Valstybinei miškų tarnybai teikia prašymą dėl įveisto miško apskaitos ir įrašymo į Miškų valstybės kadastrą. Visais kitais atvejais privataus miško savininkas, norėdamas miško plotą įtraukti miškų valstybės kadastrą, kreipiasi į vidinės miškotvarkos projektų rengėją dėl miško inventorizacijos atlikimo ir po to duomenis teikia Valstybinei miškų tarnybai.

Žemės savininkas gali kreiptis į vidinės miškotvarkos projektų rengėjus, kurie gali atlikti medžių  savaiminukų inventorizaciją. Vidinės miškotvarkos projektų rengėjai, vadovaudamiesi Medžių savaiminukais apaugusios ne miško žemės inventorizacijos ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. D1-409/3D-331 „Dėl Medžių savaiminukais apaugusios ne miško žemės inventorizacijos ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo“, atliks medžių savaiminukų inventorizaciją ir vadovaudamiesi Duomenų teikimo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrui, jų įrašymo ir keitimo tvarkos aprašu, patvirtintu Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 260-15-V „Dėl Duomenų teikimo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrui, jų įrašymo ir keitimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, pateiks inventorizacijos duomenis ir dokumentus Valstybinei miškų tarnybai. Valstybinė miškų tarnyba atlikusi pateiktų duomenų ir dokumentų patikrinimą bei juos suderinusi su savivaldybėmis, Valstybine saugomų teritorijų tarnyba ar kitomis suinteresuotomis institucijomis, duomenis įregistruos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre.

Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys keičiami atlikus miškų inventorizaciją ar jos patikslinimą, įveisus mišką ne miško žemėje, pavertus miško žemę kitomis naudmenomis ir kitais atvejais. Duomenys keičiami vadovaujantis Duomenų teikimo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrui, jų įrašymo ir keitimo tvarkos aprašu, patvirtintu Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 260-15-V „Dėl Duomenų teikimo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrui, jų įrašymo ir keitimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Duomenis nustatyta tvarka gali teikti žemės savininkai ir valdytojai, vidinės miškotvarkos projektų rengėjai, tam tikrų valstybės institucijų specialistai. Su prašymu keisti duomenis teikiami nuosavybę įrodantys dokumentai bei dokumentai grindžiantys kadastro duomenų keitimą (miškų inventorizacijos ar jos patikslinimo, miško įveisimo, miško pavertimo, žemės sklypų formavimo ir kt. dokumentai).

Skirtingus skaičius lėmė skirtingi miško apskaitos metodai ir apskaitos intensyvumas. Formuojant sklypus matininkai, savo kompetencijos ribose, vieną kartą nustatė ir Nekilnojamojo turto registrui įregistravimui pateikė savo matavimo duomenis. Tuo tarpu, vykdant valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją ir miškų apskaitą , miško žemės plotų pokyčiai buvo fiksuojami kas 10 metų ir nuo 2003 m. vedamas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras. Anksčiau galiojusi žemės sklypų formavimo ir matavimo tvarka, matininkų neįgalino matavimų metu atsižvelgti į valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos ir į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Šios aplinkybės ir sudarė prielaidas skirtingai informacijai apie miško žemės plotus atsirasti.

Valstybinė miškų tarnyba teikia Nekilnojamojo turto registrui duomenis apie miško žemės plotą, patenkanti į žemės sklypus ir įregistruotą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Šie duomenys yra publikuojami Nekilnojamojo turto registro išrašuose. Taip žemės savininkai informuojami apie valdomą miško žemės plotą savo žemės sklypuose. Dabar galiojantis teisinis reguliavimas nustato, kad vykdant  kadastrinius matavimus ar jų patikslinimą, turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis ir miško žemės plotai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre sutaps su Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis.

Vadovaujantis Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 15.5 p. privačių miškų savininkai II B, III ir IV A miškų grupių miškuose gali įrengti rekreacinius ir pažintinius takus, poilsio aikšteles su miško baldais, pavėsinėmis, lauko tualetais, laužavietėmis ir įgyvendinti kitas priemones, numatytas miškotvarkos projektuose. Miškotvarkos projekte numatyti statiniai turi būti įrengiami Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir kitų įstatymų bei įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Valdoje projektuojami rekreaciniai objektai bei jų mastas priklauso nuo miškų grupės, saugomos teritorijos statuso, esamų kultūros paveldo objektų, miško ploto ir kt. 

Miško savininkai, įrengdami savo miške rekreacinius objektus, turi nepabloginti miško funkcinių savybių bei pagrindinės miškų ūkio paskirties reikalavimų.

Privataus miško savininkas, kurio miško valda yra saugomoje teritorijoje, dėl atsiradusių naujų veiklos apribojimų gali gauti kompensacijas. Sąlygos, kurioms esant, privataus miško savininkas gali pretenduoti į kompensaciją, nustatytos Lietuvos Respublikos (toliau–LR) saugomų teritorijų įstatymo 321  straipsnio bei LR Vyriausybės 2004 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1578 (LR Vyriausybės 2018 m. vasario 12 d. nutarimo Nr. 146 redakcija) patvirtinto Kompensacijų privataus miško savininkams už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo nuostatose.

Pagal Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 20.2 papunktį, leidimas kirsti mišką neprivalomas kai atrankiniais sanitariniais kirtimais iškertami sausuoliai ar vėjavartos, išskyrus tais atvejais, kai iškirstą medieną planuojama patiekti rinkai. Tuomet leidimas reikalingas.

Didžiausia tikimybė, kad Jūsų eglynas džiūsta dėl vabzdžio žievėgraužio tipografo (Ips typographus) pakenkimų. Kad kenkėjas neišplistų į aplinkinį mišką ir nepadarytų daugiau žalos, pažeistus medžius būtina skubiai iškirsti ir išvežti iš miško kol žievėgraužiai dar vystosi po pakenktų eglių žieve. Prieš gaunant leidimą vykdyti sanitarinį miško plyną kirtimą, pažeistą medyną turi apžiūrėti specialistai. Todėl miško savininkas turi kreiptis į Valstybinę miškų tarnybą elektroniniu paštu (adresu [email protected]) arba registruotu laišku (adresu Pramonės pr. 11A, LT-51327 Kaunas) ir pateikti prašymą įvertinti plyno sanitarinio kirtimo tikslingumą pažeistame medyne. Prie prašymo būtina pridėti pažeisto medyno biržės brėžinį.

Miško savininkas turi kreiptis dėl lapuočių medžių būklės įvertinimo, kai šie sulapos, nes pagal Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 38.5 papunktį, lapuočių medynuose medžių būklė vertinama vegetacijos metu, nuo sulapojimo pavasarį iki lapų numetimo rudenį (išskyrus sausuolius ir vėjo išverstus bei išlaužtus medžius, kuriuos galima vertinti ir žiemą). 

Apsaugoti miško želdinius, žėlinius ir jaunuolynus nuo žvėrių pažeidimų galima aptveriant jų plotus tvoromis, naudojant individualias medelių apsaugas, repelentus ir kt. priemones. Spygliuočių nedidelius medelius, kad jų ūglių nenukandžiotų kanopiniai žvėrys, lengviausia apsaugoti tepant repelentais. Lapuočių medelius geriausia saugoti individualiomis apsaugomis. Jei medeliai pasodinti dideliame plote, juos nuo ūglių skabymo, viršūnių laužymo ir žievės laupymo racionaliau saugoti visą plotą aptveriant tinklo tvora arba purškiamais repelentais.

Žalių eglių vėjavartos, vėjalaužos, sniegalaužos ir labai pažeisti medžiai sanitariniais miško kirtimais turi būti iškertamos iki medžių liemenų pavojingų kenkėjų apsigyvenimo juose, t. y. iki po žieve atsirandant gyvų liemenų kenkėjų (kiaušinėlių, lervų, lėliukių, naujos kartos suaugėlių).

Laiku pastebėjus viršūninio žievėgraužio vabalų apniktas pušis, jas reikia nedelsiant iškirsti, o paruoštą medieną išvežti iš miško, bei į skiedras susmulkinti šakas, kirtimo atliekas ir žievę.
Daugiau informacijos rasite: https://amvmt.lrv.lt

Sanitariniai miško kirtimai juose draudžiami nuo kovo 15 d. iki rugpjūčio 1 d., išskyrus kirtimus žalių eglių vėjavartų, vėjalaužų, sniegalaužų ir labai pažeistų medžių, kol juose neapsigyveno medžių liemenų pavojingi kenkėjai, ir kirtimus visų rūšių medžių, kuriuose apsigyveno medžių liemenų pavojingi kenkėjai, taip pat kirtimus medynuose, kuriuose einamaisiais metais abiotinių veiksnių ir/(ar) gaisro pažeista daugiau kaip 10 proc. medžių, vykdomus pagal Miško kirtimo taisyklių X skyriaus ir Miško sanitarinės apsaugos taisyklių reikalavimus, ir jei saugomai teritorijai kitais teisės aktais nenustatytas kitoks sanitarinių miško kirtimų laikas.

Miškų ūkyje naudojamų augalų apsaugos produktų sąrašą galima rasti Valstybinės augalininkystės tarnybos internetinėje svetainėje adresu www.vatzum.lt
Sąrašo svetainėje paieškos eiga: Tarnybos veiklos sritys / Augalų apsaugos produktų registravimas / Registruoti augalų apsaugos produktai / Miškų ūkyje naudojami augalų apsaugos produktai

Norimo kirsti pažeisto miško plotą reikia atriboti, apmatuoti ir parengti brėžinį, sudarytą pagal Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklių reikalavimus. Tuomet kreipkitės į Valstybinę miškų tarnybą dėl plynųjų sanitarinių miško kirtimų tikslingumo įvertinimo Jūsų miške. Prašymas, kartu su numatomo iškirsti medyno ploto brėžiniu, siunčiamas Valstybinei miškų tarnybai el. paštu [email protected] arba paštu, adresu Pramonės pr. 11A, LT-51327 Kaunas. 

Ant žalių augančių eglių kelmo žievės paviršiaus bei kamieno žemutinės dalies žievės nelygumų, ir šalia kelmo ant žemės, matosi iš po žievės išbyrėjusių rudų smulkių vabalų išgraužų. Ant nuvirtusių bei nulūžusių žalių eglių žievės paviršiaus išbirę rudos išgraužos būna atskiromis nedidelėmis krūvelėmis. Žievės paviršiuje kartais matosi ir vabalų įsigraužimo angos. Vėliau iš eglių lajų pradeda ant žemės kristi žalsvai gelsvi spygliai. Siekiant kuo anksčiau pastebėti žievėgraužio tipografo apniktas egles, būtina labai atidžiai apžiūrėti medžių kamienų žievę.

Pušis galėjo nusilpninti grybo šakninės pinties (Heteriobasidion annosum) pažeidimai, sukeliančio spygliuočių šaknų margąjį korozinį puvinį. Ligos sukėlėjo grybiena medžio šaknyse vystosi ilgai, keletą metų, apimdama vis daugiau šaknų, medį silpnina chroniškai. Infekcijos židinių plitimas yra lėtas, sukelia pavienių medžių ar jų grupių džiūvimą, dėl to medynai gali išretėti, susidaryti aikštės. Infekuotų medžių džiūvimą intensyvina sausros ir vabzdžių medžių liemenų kenkėjų išplitimas. Liemenų kenkėjai apninka labiausiai nusilpusias ir mažiausiai gyvų šaknų turinčias pušis, sukeldami staigų džiūvimą. Užpultuose medžiuose pasidauginę kenkėjai apninka vis naujas pušis. Pakenktus medžius rekomenduojama iškirsti iki medžių liemenų pavojingų kenkėjų skraidymo pradžios (balandžio mėn.). Pagamintą žalią pušies medieną nužievinti arba išvežti iš miško pagal Miško sanitarinės apsaugos taisyklių reikalavimus. Pušyne išdžiūvusius plotus reiktų atkurti beržu, nes šakninės pinties infekcijai jis atsparesnis už pušį.

Iš miško medžius pakenkiančių vabzdžių Lietuvoje didžiausią žalą daro medžių liemenų kenkėjai, pavojingiausias – eglynų kenkėjas žievėgraužis tipografas (Ips typographus). Žievėgraužio tipografo masinio pakenkimo židiniai eglynuose cikliškai kartojasi kas keliolika metų. Jie tęsiasi keletą metų. Didžiausia žievėgraužio titografo išplitimo rizika yra eglynuose, kur laiku nebūna sutvarkomi prieš metus ar einamaisiais metais kilę pirminiai kenkėjo židiniai, arba jei eglynai pažeisti vėtrų, nusilpę nuo įvairių priežasčių, išretinti atrankiniais kirtimais, auga prie plynų kirtimų ribų, taip pat vyresnio amžiaus eglynuose. Esant palankiems sausringiems ir kaitriems orams, šis kenkėjas gali staigiai pasidauginti ir dideliuose plotuose sukelti eglių džiūvimą. Todėl eglynų džiūvimo sumažinimui būtina vykdyti žievėgraužio tipografo plitimą mažinančias priemones.

Galėjo pakenkti eglinio pjūklelio (Lygaeonematus abietinus) lervos, graužiančios eglės spyglius. Vabzdžio patelės kiaušinėlius deda pavasarį į jaunų augančių ūglių spyglius. Gegužės mėnesį išsiritę lervos graužia jaunus šviežius spyglius. Eglių šiųmetiniuose ūgliuose pažeisti spygliai paruduoja, nudžiūna. Ūgliai ir viršūnė dėl to gali krūmytis, sumažėja medžių prieauga ir sėklų derlius. Kenkėjui suaktyvėti palankūs ankstyvo pavasario sausi ir šilti orai, žiemoti – švelni žiema. Eglinis pjūklelis kenkia įvairaus amžiaus gryniems ir mišriems eglynams. Masinio išplitimo židiniai susidaro jaunuolynuose, augančiuose gerai apšviestose vietose, sklypų pakraščiuose. Apsauga: insekticidais spyglių purškimus reiktų vykdyti augant naujiems ūgliams kol lervos mažutės ir jų pakenkimų nesimato. Profilaktikai į eglių augimo plotus reiktų privilioti vabzdžialesius paukščius.

Dėl konsultacijos pirmiausia kreipkitės į Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus specialistą, kurio kontroliuojamoje teritorijoje yra Jūsų miškas. Jei jam nepavyks nustatyti medžių džiūvimo priežasties, tuomet susisiekite su Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus specialistais. Miško sanitarinės apsaugos skyriui galite atsiųsti pažeistų medžių nuotraukas. Jei iš nuotraukų nebus galima nustatyti pažeidimo, tuomet Miško sanitarinės apsaugos skyriaus specialistas gali atvykti į vietą apžiūrėti mišką ir nustatyti pažeidimą. Kad džiūstančio miško apžiūrai atvyktų Miško sanitarinės apsaugos skyriaus specialistas, Jūs turite pateikti prašymą Valstybinės miškų tarnybos direktoriui dėl medžių džiūvimo priežasties nustatymo Jūsų miško valdoje.

Miškuose medžių rūšių ir amžiaus įvairovė yra pats svarbiausias faktorius, nulemiantis medynų stabilumą, tame tarpe ir atsparumą klimato neigiamam poveikiui. Įvairovė užtikrina ir natūralų sveikesnių medynų augimą. Vienarūšiai medynai yra labiausiai palankūs kenkėjams ir medžių ligoms išplisti. Gryni eglynai labai nukenčia nuo svarbiausio mūsų miškų kenkėjo – žievėgraužio tipografo, kuris vystosi po eglių žieve ir turi savybę plačiai išplisti vyresnio amžiaus eglynuose, gali nudžiovinti didelius kiekius eglių, tuo sukeldamas žymią žalą miškams. Grynuose pušynuose išplinta spyglius nugraužiantys kenkėjai. Vienarūšius pušynus ir eglynus labiau pažeidžia medžių šaknis pūdančios ligos, galinčios juos išdarkyti įvairiame amžiuje, todėl susidaro retmės ir aikštės, ne visi miško plotai sveiki pasiekia brandą. Įvairiarūšius ir įvairiaamžius medynus turime kurti jau sodindami mišką ir mišrius juos formuoti visos tolimesnės miško priežiūros metu. Taip ūkininkauti yra sudėtingiau ir reikia daugiau žinių. Bet verta stengtis dėl ateities medynų stabilumo, dėl geresnio jų augimo. Jei kokios nors negandos juos ir pažeis, tai tik dalį medžių, o kitos medžių rūšys toliau sėkmingai augs be žymesnės įtakos miškų tvarumui.

Mūsų šalies miškuose uosių džiūvimo problema tęsiasi virš 20 metų. Augantiems uosiams pradžioje džiūsta šakos, tai trunka keletą metų kol gyvybingų šakų labai sumažėja, vėliau jie nudžiūva ir išvirsta. Pirmoji priežastis – klimato kaitos pokyčių sukeltas uosių nusilpimas ir dėl to patiriami stresai. Antroji priežastis – labiausiai pasilpusius uosius apninka uosių džiūtį sukelianti liga, kurios sukėlėjas yra grybelis uosinis uknolinas (Hymenoscyphus fraxineus). Liga sukelia lapų džiūvimą, žievės žaizdas, nudžiovina šakeles ir šakas. Trečioji priežastis – uosinės uknolinos kamuojamus uosius apninka grybas kelmutis (Armillaria sp.), kuris nupūdo šaknis ir taip dar labiau pagreitina uosių nykimą ir džiūvimą. Kuo daugiau kelmutis pažeidžia šaknų, tuo lengviau juos gali išversti vėjas. Uosių gyvybingumo palaikymui jokių veiksmingų cheminių preparatų nėra. Džiūvimo židiniuose turėtume kuo ilgiau išsaugoti uosius, turinčius didesnę dalį žalios lajos. Jie lengviau perneša klimato pokyčius ir atsparesni grybinėms ligoms. Tikėtina, kad ir iš jų sėklų išaugę uosiukai gali būti atsparesni ligoms.

Ievų lapus nugraužė ievinė kandis (Yponomeuta evonymella). Tai Lietuvoje įprastas ievas pakenkiantis drugelis. Kas keliolika metų sudaro masinius išplitimo židinius, kuomet ievos aptraukiamos ištisiniu voratinkliniu tinklu ir pilnai nugraužiami lapai. Dažniau kandis intensyviau pagraužia ir tinklu apipina tik dalį ievų arba tik atskiras šakas. Lietuvos teritorijoje intensyvesni ievų pakenkimai taip pat gali būti pastebimi ne visur, bet kai kuriuose regionuose. Lapų netekę ievos po kurio laiko išaugina naujus lapus ir atsigauna. Jos dėl lapų nugraužimo nenudžiūna. Bet naujai sulapojusios šakos gali atrodyti retesnės.

Tai pušų spyglių grybinės infekcijos pažeidimas. Spyglius galėjo pažeisti kuri nors šių ligų: pušų paprastoji spygliakritė (Lophodermium seditiosum), snieginė pušų spygliakritė (Phacidium infestans), pušų raudonžiedė spyglių degligė (Mycosphaerella dearnessii), ligų sukėlėjai Cyclaneusma minus arba Dothistroma septospora. Netekusios didžiosios dalies spyglių, pušelės jaučia stresą ir apsilpsta, išaugina skurdesnius naujus ūglius. Būna jautresnės vabzdžių pakenkimui, įvairioms kitoms grybinėms infekcijoms, nepalankioms ekstremalioms orų sąlygoms. Vegetacijos pradžioje labiau būna jautrios sausringiems ir kaitriems orams, pavasarinėms šalnos. Pušeles reikia stebėti, vasarą saugoti nuo vabzdžių pakenkimo, neleisti apaugti stelbiančioms žolėms, nuo žvėrių apkramtymo ūglius rudenį apdoroti repelentu.

Ant eglių šakelių “kankorėžiai” susiformavo dėl amaro – žaliojo chermeso (Adelges viridis) pakenkimo. Kenkėjas čiulpia medelio sultis. Tose šakelių vietose susidaro išaugos panašios į “kankorėžius”. Kol išaugos žalios, jose tarp žvynelių galima rasti gyvų amarų. Geriausias naikinimo būdas – iškarpyti šakeles su žaliais “kankorėžiukais” ir juos sunaikinti. Taip sunaikinsime ir ten esančius amarus. Jei išaugos nurudavę, jose amarų jau nebūna. Nepatartina purkšti vabzdžiams naikinti skirtais insekticidais, nes į išaugos vidų neįsigeriantis preparatas nesunaikina ten tūnančių amarų. Jei nieko nebus daroma, dėl išaugų eglutės nenudžius. Medelių augimui keli “kankorėžiukai” nedaro neigiamos įtakos. 

Pušelių šakų ūglių viršūnes pažeidė grybinė liga, kurios sukėlėjas Sphaeropsis sapinea. Pažeidžia įvairaus amžiaus pušis. Ūgliai pažeidžiami augimo metu, kol nebūna pilnai išaugę ir subrendę. Apkrėtimui palankūs drėgni ir šilti orų periodai. Dėl pažeidimų pušaitės nežus, tik gali laikinai atsilikti jų augimas. Gali augti šakotos ir su keliomis viršūnėmis. Lietuvoje liga pasireiškia dar palyginti neseniai ir yra susijusi su vykstančia klimato kaita. Apsauginių preparatų purškimą reiktų atlikti, kai pušų jauni ūgliai būna pusiau išaugę. Sausus nurudusius ūglius patartina nukarpyti ir pašalinti iš pušų augimo ploto, kad jie nebūtų grybinės ligos užkrato platinimo šaltiniu naujai augantiems ūgliams.