Profesorius A. Kuliešis: žievėgraužio tipografo išplitimą miškuose 1992–1996 m. prisimenant
Vienos iš grėsmingiusių žievėgraužio tipografo invazijos 1992-1996 metais, jos išplitimo bei raidos analizė parodė, jog normaliomis sąlygomis šis kenkėjas puola tik apsilpusius medžius, kurių ūkininkaujamame miške nėra daug. Didelis ir laiku nesutvarkytas vėjavartų ir vėjalaužų kiekis, daugybė vėjo ir sausrų nusilpnintų medžių sudaro geras sąlygas daugintis žievėgraužiams tipografams ir pasiekti tokią populiacijos gausą, kai masine ataka įveikiami ir sveiki medžiai. Todėl labai svarbu kontroliuoti aplinką ir operatyviai pašalinti kenkėjų židinius – apkrėstus medžius.
Draudimas kirsti apkrėstus, bet dar su gyvybės požymiais medžius tik skatina kenkėjų plitimą, užpuolant sveikus medžius. Ir priešingai – sausuolių su išskridusiais kenkėjais kirtimas neturi įtakos sanitarinės būklės gerinimui.
Žievėgraužio tipografo populiacijos gausėjimas paprastai prasideda po audrų išverstų ar nulaužtų medžių bazėje (1967 m. – Žemaitijos, 1999 m. – Anatolijus, 2005 m. – Ervinas). 1992-1996 metų žievėgraužio tipografo invazija buvo išskirtinė. Masinis dauginimasis prasidėjo 1992 m. sausros įtakoje dar prieš atsirandant vėjavartoms. Sausringi metai kartojosi 1994, 1995, 1996 metais. Ypač pažeidimų mastas išaugo 1994 m. ne tik dėl palankių kenkėjo plitimui sąlygų, bet ir dėl biurokratinių bei gamtosauginių barjerų išduodant leidimus kinivarpų židinių likvidavimui eglynuose.
1992-1996 metų žievėgraužio tipografo pažeidimų mastas buvo neišpasakytai didelis: sanitarinių kirtimų prireikė 106,7 tūkst. ha eglynų, 54,8 tūkst. ha mišrių su egle medynų, 12.9 tūkst. ha eglynų buvo nukirsti plynai, susidarė ženklus nestabilių, irstančių medynų (iki 35-40 tūkst. ha) bei sumažėjusio atsparumo padidintos rizikos faktoriams (vėjui, sniegui) medynų plotas.
Eglės gyvybingumas labai priklauso nuo augavietės drėgmės režimo. Savo ruožtu tą nulemia kritulių kiekis, oro temperatūra, drėgmės išgarinimas. Keičiantis klimatui, stebimi vis didesni kontrastai oro temperatūroje, santykyje tarp kritulių ir jų išgarinimo. Todėl palankios sąlygos žievėgraužio tipografo plitimui susidaro nebūtinai po vėjavartų ar vėjalaužų. Klimato kaitos sąlygomis žievėgraužio tipografo paplitimas yra žymiai lokalesnis, ilgiau trunkantis nei masinių audrų metu. Dėl to ūkiniuose miškuose yra labai svarbu operatyviai šalinti medžius iki po jų žieve dar tūno kenkėjai.
1992-1996 metų laikotarpis sutapo su mano darbu Dubravos mokomojoje – eksperimentinėje miškų urėdijoje. Dubravos miškininkai 1958 metų miškotvarkos metu sutarė 120 ha plotą palikti savaiminiam formavimuisi ir nutraukė jame ūkinę veiklą. 1992 metais buvo pastebėtas žievėgraužio tipografo antplūdis iš šio neūkininkaujamo miško į aplinkinius medynus. Teko operatyviai spręsti, ar šiame plote pradėti ūkinę veiklą, ar įteisinti rezervatinės apyrubės statusą. Įvertinus 34 metų natūralaus medynų formavimosi įdirbį, buvo pasirinktas antras variantas. 1994 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nutarimu buvo įteisinta Dubravos rezervatinė apyrubė. Šiandien ši apyrubė yra gyvas liudijimas, demonstruojantis lankytojams, kaip dalis neūkininkaujamo miško per 60 metų pavirto lazdynynu be jokių galimybių artimiausioje perspektyvoje atsikurti jame medynui. O vos peržengęs per kvartalinę juostą, patenki į miškininkų formuojamą našų mišrų eglyną su ąžuolo priemaiša, įveistą pašalinus žievėgraužio tipografo pražudytą eglyną.
S.Karazija, A.Kuliešis, J.Ruseckas, S.Vaivada, 1996. Vėjavartų ir žievėgraužio-tipografo 1992-1996 metais padaryti nuostoliai, išplitimo Lietuvos miškuose priežastys ir dėsningumai. Miškininkystė, 2 (38), 66-80 p.
Nuotraukose:
- lazdynynas Dubravos rezervatinėje apyrubėje;
- profesorius Andrius Kuliešis