Miškai ir medžiai: kas vyksta užstatytose Lietuvos teritorijose?
Lietuvos žaliasis rūbas – tai ne tik miškai. Mūsų šalies miestai ir gyvenvietės taip pat išsiskiria gausia medžių augalija: parkais, želdynais, gatvių medžiais ir pavieniais želdiniais. Tačiau kaip keičiasi šie medžiai? Ar jų daugėja, ar mažėja? Kokios rūšys vyrauja užstatytose teritorijose ir kuo jos skiriasi nuo miškų?
Atsakymus į šiuos klausimus padeda rasti Nacionalinė miškų inventorizacija (NMI). Nors pagrindinė jos užduotis – stebėti Lietuvos miškų būklę, nuo 2012 metų, siekiant tiksliau apskaityti šiltnamio efektą sukeliančių dujų balansą, medžių stebėsena pradėta vykdyti visoje šalies teritorijoje. Todėl reguliariai permatuojama ne tik miško žemė, bet ir visa Lietuva – iš viso daugiau nei 16 tūkst. apskaitos plotelių (barelių).
Užstatytose teritorijose medžių daugėja
Remiantis paskutinių 10 metų NMI stebėsenos duomenimis, galima įvertinti, kaip keitėsi medžiai užstatytose teritorijose ir palyginti šiuos pokyčius su miškais.
Per šį laikotarpį atlikti trys NMI matavimo ciklai, kurių metu visa Lietuvos teritorija buvo aplankyta tris kartus. Užstatytoms teritorijoms priskirtos miestų ir gyvenviečių teritorijos, atskiros valdos, kelių ir geležinkelių ruožai, kapinės, atskirieji želdynai bei parkai. 2025 metais šioms kategorijoms priskirtas bendras 394 tūkst. hektarų plotas.
Šiose teritorijose augančių medžių tūris per dešimtmetį didėjo: nuo 20,2 m³/ha 2015 metais iki 22,6 m³/ha 2025 metais. Tai reiškia, kad žalių medžių kiekis užstatytose teritorijose nuosekliai augo.
Vis dėlto medžių tūris čia išlieka ženkliai kuklesnis nei miškuose – miestuose ir gyvenvietėse jis yra apie 15 kartų mažesnis.
Svarbu tai, kad medžių tūris didėjo nepaisant gana intensyvaus jų šalinimo. Per dešimtmetį nukirstų medžių dalis sudarė apie 50 proc. viso prieaugio, o nudžiūvusių medžių dalis siekė apie 5 proc.. Kirtimų intensyvumas užstatytose teritorijose buvo panašus kaip ir miškuose. Tačiau kyla klausimas – kaip tai paveikė medžių struktūrą?
Mažėja senų ir stambių medžių
Medžių būklę ir ekologinę vertę geriausiai atspindi ne tik jų kiekis, bet ir amžius bei dydis. NMI duomenys rodo, kad per pastaruosius 10 metų vidutinis medžių amžius užstatytose teritorijose sumažėjo nuo 46 iki 32 metų.
Tai išskirtinis neigiamas pokytis, ypač lyginant su miškais, kur vidutinis medžių amžius per tą patį laikotarpį išliko beveik nepakitęs – apie 54 metus.
Keičiasi ir medžių struktūra pagal skersmenį. Per dešimtmetį užstatytose teritorijose mažesnių nei 40 cm skersmens medžių tūris padidėjo 23 proc., o storesnių nei 40 cm skersmens medžių tūris augo gerokai lėčiau – tik 3 proc.
Vertinant pagal medžių skaičių, daugiau kaip 40 cm skersmens medžių sumažėjo 4 proc., o ypač stambių – didesnio nei 60 cm skersmens – medžių skaičius sumažėjo net 8 proc.
Pagrindinė šių pokyčių priežastis – kirtimai. Pašalinamų brandžių ir stambių medžių netolygiai kompensuoja augantys jauni medžiai, todėl bendras medžių amžius ir stambių medžių skaičius mažėja.
Tuo metu miško žemėje stebima priešinga tendencija: per tą patį laikotarpį storesnių nei 40 cm skersmens medžių skaičius padidėjo 20 proc., o ypač stambių – storesnių nei 60 cm skersmens – medžių skaičius išaugo beveik dvigubai (41 proc.).
Urbanizuotose teritorijose – kitoks medžių pasaulis
Užstatytų teritorijų medžių rūšinė sudėtis taip pat gerokai skiriasi nuo miškų.
Pagal medžių tūrį (biomasę) čia dominuoja ne pagrindinės miškų rūšys – liepos, klevai, gluosniai, tuopos, maumedžiai ir kiti medžiai. Jie sudaro net 47 proc. viso medžių tūrio, nors miškuose ši grupė sudaro tik apie 4 proc.
Užstatytose teritorijose ypač išsiskiria ąžuolai – jų dalis siekia 14 proc., kai miškuose jie sudaro apie 3 proc. Beržai sudaro 11 proc. (miškuose – 16 proc.).
Tuo tarpu pagrindinės Lietuvos miškų rūšys – pušys ir eglės – užstatytose teritorijose sudaro tik apie 15 proc. medžių tūrio, kai miškuose jų dalis siekia net 57 proc.
Miestų ir gyvenviečių medžiams reikia kitokio požiūrio
NMI duomenys rodo, kad užstatytose teritorijose medžių bendras tūris didėja, tačiau kartu keičiasi jų struktūra – daugėja jaunesnių medžių, mažėja senų ir stambių individų.
Būtent seni, dideli medžiai yra itin svarbūs biologinei įvairovei, miesto mikroklimatui ir gyvenamosios aplinkos kokybei. Todėl ateityje svarbu ne tik sodinti naujus medžius, bet ir išsaugoti brandžius, vertingus želdinius.
Lietuvos žaliasis rūbas kuriamas ne vien miškuose – didelę jo dalį sudaro ir miestų bei gyvenviečių medžiai. Jų būklės stebėjimas leidžia geriau suprasti, kaip keičiasi mūsų aplinka ir kokių sprendimų reikia, kad ji išliktų žalia ateityje.
Gintaras Kulbokas,
Nacionalinės miškų inventorizacijos skyriaus vedėjas