Paparčio žiedo beieškant
Paparčiai buvo vieni iš pirmųjų augalų Žemėje. Šiuo metu pasaulyje jų priskaičiuojama apie 10 000 rūšių, o Lietuvoje – 25. Kartais aptinkamos naujos rūšys arba iš naujo randami tie, kurie, manyta, jau buvo išnykę.
Dauguma Lietuvoje augančių paparčių – drėgnų, ūksmingų vietų augalai. Labiausiai paplitęs – kelminis papartis. Jis sutinkamas pavėsiuose ir drėgnuose lapuočių bei mišriuose miškuose. Palyginti neseniai atrasta rūšis – kalnarūtė – aptinkama ant senų akmeninių kapinių ar bažnytinių tvorų.
Lietuvoje augančių paparčių dydžiai labai skiriasi – nuo didžiausių mūsų jonpaparčių, kurie tinkamoje, drėgnoje, derlingoje buveinėje gali pasiekti net 2 metrų aukštį, iki turbūt mažiausio paparčių giminaičio – mažojo varpenio, siekiančio vos 2 cm. Jonpaparčiai anksčiau dažnai buvo auginami prie namų kaip dekoratyviniai augalai – jų buvo galima pamatyti beveik kiekviename tradiciniame gėlių darželyje, ypač Aukštaitijoje. Laukiniai jonpaparčiai auga miškuose, upelių slėniuose. Mažasis varpenis, anksčiau laikytas išnykusiu, prieš kelerius metus vėl buvo atrastas Pajūrio regioniniame parke. Šis smulkus papartėlis turi vegetatyvinę dalį, panašią į lapą, ir generatyvinę dalį, ant kurios kekės pavidalu formuojasi sporangės – iš pirmo žvilgsnio primenančios žiedą.
Paparčiai dauginasi sporomis, per dvi stadijas: sporofitą ir gametofitą. Vasaros pabaigoje sporos subręsta sporangėse. Iš jų išauga polaiškis, kuris formuoja vyriškuosius ir moteriškuosius dauginimosi organus. Apvaisinimas vyksta drėgnoje aplinkoje – taip išauga naujas augalas.
Nors paparčiai laikomi nuodingais augalais ir jų neėda žolėdžiai, liaudies medicinoje bei farmacijos pramonėje iš jų gaminami preparatai tam tikroms ligoms gydyti. Rytų šalyse kai kurių paparčių šakniastiebiai vartojami maistui, o jauni ūgliai – marinuojami.
Artėja Rasos, Joninės, vasaros saulėgrįža – magiška naktis, kai, pasak sakmių, kartą per metus pražysta paparčio žiedas. Kas jį suranda, įgyja galią matyti paslėptus dalykus, kalbėtis su gyvūnais, žinoti ateitį. Etnologai sako, kad norint jį rasti, vidurnaktį reikia nueiti į vietą, kur negirdėti nei šuns lojimo, nei gaidžio giedojimo – einant vienam, nesižvalgant ir neišsigąstant įvairių magiškų reiškinių, kurie visais būdais stengiasi sutrukdyti jį pamatyti. Niekas paparčio žiedo nėra matęs, tačiau sakoma, kad jis šviečia.
Tad linkime šią magišką naktį pabūti gamtoje ir rasti šviesos – kad ir kas tai būtų: ar jonvabaliai, skraidantys tokiu metu ūkanotomis naktimis, ar netgi... paparčio žiedas ir stengtis tą šviesą išsaugoti.
