Ūkinės

Miško ūkinės kenkėjų, ligų sukėlėjų skaičiaus reguliavimo priemonės apima miško atkūrimo, įveisimo ir miškininkavimo būdus ir priemones, kurios didina miško biologinį atsparumą, sudaro sąlygas, nepalankias kenkėjų, ligų sukėlėjų vystymuisi, bet palankias naudingiems organizmams. Dažniausiai tai profilaktinės priemonės, kurios vykdomos visą miško auginimo laiką. 

Privalumai:

• gali būti iš anksto planuojamos ir pilnai įvykdomos.

Trūkumai:

• neįmanoma pagrįsti būtinumo - vykdomos dar nesant kenkėjų, ligų pažeidimų
• neįmanoma nustatyti efektyvumo

Medynų biologinio atsparumo didinimui:

• renkant sėklas atkreipti dėmesį į rajonavimą bei fenologines formas; tai ypač svarbu ąžuolui, kurio vėlyvosios formos medžiai daug mažiau nukenčia nuo ąžuolinio lapsukio;
• atkuriant ar įveisiant mišką, parinkti medžių rūšis ir formas, atitinkančias klimatines, dirvožemio, ekologines sąlygas, anksčiau buvusius pažeidimus. Pavyzdžiui, buvusiuose pušinės pinties židiniuose nerekomenduojama sodinti pušies ir eglės;
• sodinimo tankumas turi padėti suformuoti stiprius pagrindinės rūšies medžius, su tvirta laja, atsparia spyglius ar lapus graužiantiems kenkėjams;
• atkurti ar įveisti mišką tik sveikais sodmenimis, skatinti savaiminį miško atsikūrimą, nes savaiminukai būna atsparesni kenkėjams ir ligoms;
• siekti kuo greitesnio kultūrų susivėrimo, vengti išretėjimo, sodinti krūmus (pavyzdžiui, reti pušies želdiniai ir žėliniai dažniau pažeidžiamos pušinės požievinės blakės;
• nusilpusių, infekcinėms ligoms ir liemenų kenkėjams neatsparių medžių iškirtimas.

Priešvėjinių juostų formavimas

Vakarinės ir pietvakarinės Lietuvos dalies miškai yra dažnai niokojami stiprių vėjų ir uraganų. Sudarkomi vyresnio amžiaus medynai, netenkama daug padarinės medienos, pabrangsta vėjavartų gamyba. Laiku nespėjus sutvarkyti virtėlių, padidėja rizika liemenų kenkėjų židiniams dideliuose plotuose susidaryti.

Medynų atsparumą vėjams galima padidinti formuojant priešvėjines juostas, pradedant jaunuolynais ir baigiant pribręstančiais medynais. Jos daromos iš vakarų, šiaurės-vakarų ir pietvakarių pusės. Juostų plotis rekomenduojamas 50-60 metrų medynų pakraščiais, kurie ribojasi su laukais. Apie 10 m pločio miško juosta, besiribojanti su lauku, išretinama iki 0,4-0,5 skalsumo. Gilyn į mišką kas dešimt metrų skalsumas didinamas po 0,1, kol už 50-60 metrų pasiekiamas 0,8-0,9 medyno skalsumas.

Formuojant juostas iškertamas trakas, II ardas, mažiausiai vėjams atsparūs medžiai, o paliekami atspariausi: ąžuolai, skroblai, klevai, liepos, maumedžiai, juodalksniai, pušys, beržai. Juostuose patartina medžius genėti – tai papildomai padidina prapučiamumą. Į tokios juostas patekus greitai judančioms oro srovėms, vėjo galia nusilpsta ir padaro mažiau žalos miškui.

Pirmiausia priešvėjines juostas reikėtų formuoti eglės medynams, kurių amžius iki 60 metų ir mišriems medynams, kurių amžius iki 50 metų.

Priešvėjinių juostos įgauna atsparumą vėjams ne iš karto, o tik praėjus keleriems metams, kai medžiai prisitaiko prie pakitusių augimo sąlygų, išaugina papildomą šaknyną ir tampa daug atsparesni vėjams.