>
2024-04-02

Nauji mitai apie Lietuvos miškus

Viešojoje erdvėje sklando daugybė mitų apie Lietuvos miškus. Pateikiame keletą dažniausiai pasitaikančių.

1. Lietuvos miškams ir juose esančioms ekosistemoms gresia intensyvus miškų naikinimas, neužtikrinamas jų atsinaujinimas.

Miškai Lietuvoje nėra naikinami. Miškai užima apie 33,8% visos Lietuvos teritorijos, o tai sudaro apie 2,21 milijono hektarų. Skaičiuojant pagal tarptautinę metodiką, pagal kurią į skaičiavimą neįtraukiami vandenų plotai, miškai užima apie 35,1% visos šalies teritorijos.

Kasmet plynai kertama apie 20 000 hektarų brandžių, pažeistų ar žuvusių medynų. Tai sudaro mažiau nei 1% visų miškų. Tai reiškia, kad, tokiu intensyvumu norint iškirsti visus Lietuvos miškus plynai, užtruktų apie 100 metų.

Be abejo, vykdomi ir kitokie – miško priežiūros, rūšinės sudėties formavimo, medynų atsparumo didinimo biologinės įvairovės skatinimo ir kai kurie kiti kirtimai. Kiekvienais metais jie vykdomi maždaug 4 procentuose miškų. Tačiau šių kirtimų metu miškai nėra kertami plynai. Šie kirtimai atliekami siekiant išlaikyti sveikus ir produktyvius medynus.

Plynaisiais kirtimais iškirsti plotai pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą turi būti atkuriami ne vėliau kaip per 3 metus. Ir šis procesas yra aktyviai vykdomas. Jei miško savininkas ar valdytojas per 3 metus iškirsto miško neatkuria, jis gauna baudas. Be to, tokiu atveju į atsodinimo procesą įsikiša ir valstybė.

Kasmet Lietuvoje atsodinama apie 8-9,5 tūkstančio hektarų valstybinių miškų, o dar apie 400-600 hektarų apželdinami žemės ūkiui netinkamuose plotuose.

Kalbant apie miškų naikinimą arba „išmiškinimą“ (angl. – deforestation), šio proceso apibrėžimas pagal Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) MIŠKO IŠTEKLIŲ VERTINIMO DARBINIO DOKUMENTO 188 „Terminus ir apibrėžimus“ yra miško pavertimas kita žeme, nepriklausomai nuo to, ar jis buvo padarytas žmogaus ar ne. Tai apima negrįžtamą medžių lajų dangos sumažinimą žemiau minimalios 10 procentų ribos, taip pat miško plotus, paverstus žemės ūkio paskirties žeme, ganyklomis, vandens telkiniais, kasybos miesto teritorijomis ir pan. Ši sąvoka neapima teritorijų, kuriose medžiai buvo iškirsti ir kuriose miškas turėtų atsinaujinti natūraliai arba taikant miškininkystės priemones.

Dar vienas dalykas. Kasmet Lietuvoje mišku įregistruojama apytikriai 3000-4000 ha ne miško žemėje savaime išaugusio miško. Todėl Lietuvos miškingumas kasmet didėja apie 0,05 procentinio punkto.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima aiškiai pasakyti, kad „išmiškinimas“ Lietuvai nėra būdingas. Jį draudžia Lietuvos Respublikos miškų įstatymas. Miško žemė Lietuvoje gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytais atvejais, tarp kurių ir valstybei svarbiems kritinės inžinerinės infrastruktūros objektams, pvz., elektros perdavimo tinklams ir keliams statyti, krašto apsaugos teritorijoms steigti ir pan.

2. Lietuvoje daugiau nei 80 % miškų tvarkomi pagal modelį „sodinami, auga ir kertami“.

Stebint iš šalies, galbūt ir gali taip atrodyti. Tačiau, sodinant mišką, reikalaujama naudoti tinkamą dauginamąją medžiagą, turi būti užtikrinta, kad sodinukai tiktų konkrečiam sklypui, reikalaujama išsaugoti savaiminių medžių augimą ir t.t.

Auginant mišką, reikalaujama auginti produktyvius medžius, formuoti sveikus medynus, apsaugoti juos nuo kenkėjų, ligų, gaisrų ir pan.

Tada, sulaukus miškui brandos, jis gali būti kertamas. Bet, prieš imantis veiksmų, patikrinamos gamtinės vertybės ir imamasi priemonių jas apsaugoti. Tikrinama, ar kirtimas neturės neigiamo poveikio aplinkai, „Natura 2000“ ir kitoms saugomoms teritorijoms, turi būti gautas valstybės institucijų išduodamas leidimas kirtimui vykdyti, laikomasi kirtimų taisyklių ir pan.

Atvejais, kai kirtimai neleidžiami, pavyzdžiui, dėl naujai aptiktų gamtos vertybių, iš valstybės biudžeto mokama medienos rinkos vertę atitinkanti kompensacija miško savininkui. Be to, kai kuriais atvejais miško savininkai skatinami išmokomis už brandžių medynų nekirtimą. Valstybiniams ūkiniams IV ir III- grupės miškams, kuriuose buvo inventorizuotos ir patvirtintos ES svarbos miško buveinės, Aplinkos ministro įsakymu draudžiami plyni kirtimai net ir be kompensacijos iš valstybės biudžeto.

Tačiau Lietuvoje yra dar vienas miškų auginimo būdas. Mūsų šalyje miškai paprastai veši žemdirbystei ne itin tinkamose vietose, kur dirvožemis yra mažiau derlingas arba netinkamas žemdirbystei dėl drėgmės pertekliaus. Mūsų šalis yra klimato zonoje, kurioje žemė natūraliai be jokio įsikišimo virsta mišku. Kitaip tariant, žemėje nieko nedarant, ji apaugs mišku.

3. Lietuvoje išduodama per daug leidimų kirsti mišką.

Čia norėtųsi paklausti, kiek leidimų yra „daug“ ir kiek yra „mažai“? Leidimų skaičius pats savaime nieko nepasako. Daugiau gali pasakyti leidimuose nurodytas kirtimų būdas, kokybė, apimamas plotas ir pan.

Pagal Lietuvos įstatymus miškų kirtimus griežtai prižiūri valstybė. Kiekviena kirtavietė, net ir mažiausia – 0,1 ha, turi būti patvirtinta valstybės institucijos. Šis patvirtinimas reiškia individualų ir kruopštų Miško kirtimo taisyklėse nurodytų reikalavimų vykdymą.

Kasmet Valstybinė miškų tarnyba išduoda apie 15-20 tūkst. leidimų kirsti. Ar būtų geriau, jei valstybė leistų kirsti be leidimo (paliekant tik miško savininko deklaraciją), ar būtų padidintas plynųjų kirtimų plotas nuo 0,1 iki 0,5 (1,0) ha, kaip yra taikoma kai kuriose ES šalyse, ir mažesni plotai būtų paliekami savininko nuožiūrai, nedalyvaujant valstybės institucijoms? Bet kuriuo atveju, valstybinių institucijų įtraukimas į leidimų išdavimo procesą sumažina neteisingo miško naudojimo atvejų skaičių ir skatina tvarią miškininkystę.

Žymiai svarbesnis už leidimų skaičių dalykas yra bendras plynųjų kirtimų plotas šalies lygiu (kuris yra apie 1% nuo visų medynų ploto) bei metinis kirtimų (žaliųjų medžių tūrio) santykis su grynuoju žalių medžių prieaugiu. Pastarasis rodiklis III-IV miškų grupėje yra apie 70% ir mažiau nei 60% - visų Lietuvos miškų atveju. Tuo tarpu, europinis (MCPFE – ministrų konferencijos Europos miškams išsaugoti) reikalavimas nurodo – „gerai“, jei mažiau nei 95%.

Taip pat Lietuvos Vyriausybė kas 5 metus tvirtina metinę valstybinių miškų kirtimo normą (pastaruoju metu 2024–2028 m. – 3,6 mln. m3, o plynų kirtimų ploto ekvivalentas – ~12 tūkst. ha), kurio viršyti negalima. Ir šių apribojimų laikomasi. Šiuo požiūriu svarbu, kad Lietuvos miškai būtų naudojami tvariai, kad kirtimas neviršytų prieaugio, o medienos sukaupimas būtų ¼ prieaugio, kad metinis miško naudojimo plotas būtų artimas tolygiam.

4. Išduodami „neteisėti“ kirtimų leidimai, be pakankamo poveikio aplinkai įvertinimo, ypač saugomose „Natura 2000“ teritorijose.

Leidimas kirsti mišką pats savaime yra dokumentas, įrodantis, kad kirtimas yra teisėtas. Leidimus išduoda Valstybinė miškų tarnyba – valstybės institucija, kuriai valstybė yra delegavusi šią funkciją.

Leidimus kirsti Valstybinė miškų tarnyba išduoda vadovaudamasi LR Miškų įstatymo, Miško kirtimų taisyklių ir kitų teisės aktų nuostatomis.

Jeigu kuris nors savininkas ketina kirsti mišką ten, kur to daryti negalima, leidimas neišduodamas.

Kalbant apie „Natura 2000“ teritorijas, jose leidžiami visų rūšių kirtimai. Tačiau, prieš išduodant leidimus kirsti jose, tikrinamos gamtos ar aplinkos vertybės ir imamasi priemonių jas apsaugoti. Ši procedūra apima visų gamtos vertybių ir apsaugos lygių patikrinimą, kurį atlieka Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir Saugomų teritorijų direkcijos. Ir tik gavus teigiamas jos išvadas, leidimas gali būti išduodamas.

5. 2023–2024 m. žiemą II grupės miškuose (tiek privačiuose, tiek valstybiniuose) buvo atlikta daugybė plynų kirtimų, pretekstu, kad tai - „sanitariniai kirtimai“.

Per pastaruosius 3 metus Lietuvos miškuose labai išaugo žievėgraužio tipografo vabalų populiacija ir ji stipriai paveikė Lietuvos eglynus. Daug eglių nudžiūvo. Taip pat Lietuvos miškus pastaruosius kelerius metus niokojo stiprūs vėjai. Daug medžių buvo nulaužti ar kitaip pažeisti. Duomenys apie tai pateikti 2023 metų Lietuvos valstybinių miškų sanitarinės būklės apžvalgoje. Privačių miškų situacija buvo panaši.

Vienintelė efektyvi priemonė miškams tvarkyti, ypač užkirsti kelią kenkėjų plitimui gretimuose sveikuose miškuose, buvo sanitariniai kirtimai. Jie būtini, jei norime, kad miškai būtų atsparūs ir sveiki.

Pagal Lietuvos teisės aktus, sanitariniai kirtimai turi būti atliekami visuose miškuose (įskaitant II grupės miškus, tiek privačius, tiek valstybinius), išskyrus I grupės miškus, atsižvelgiant į Miško sanitarinės apsaugos taisyklių reikalavimus. Miškų sanitariniai kirtimai saugomose teritorijose vykdomi pagal šių teritorijų planavimo dokumentus, veiklą šiose teritorijose reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir kitus reikalavimus.

Atrankiniais sanitariniais kirtimais galima kirsti tik pažeistus, žūstančius ir sausus medžius ar tokių medžių grupes, užimančias mažesnį nei 0,1 ha plotą, taip pat medžius ligų, kenkėjų tyrimui ir apskaitai ir kt. Vykdant atrankinius sanitarinius kirtimus, mediena turi būti ištraukiama keliais, valksmais, o jei jų nėra, mediena ištraukiama pro tarpus tarp medžių arčiausiai medienos sandėlio, prisitaikant prie reljefo, pomiškių grupių. Leidžiama kirsti atskirus medžius, trukdančius ištraukti nupjautą medieną.

Plynais sanitariniais kirtimais kertami abiotinių veiksnių, ligų ar miško kenkėjų pažeisti medynai, kuriuose medyno sanitarinės būklės neįmanoma pagerinti kitomis miško sanitarinės apsaugos priemonėmis arba jeigu po atrankinių sanitarinių kirtimų medyno skalsumas liktų 0,4 arba mažesnis.

Kertant IIA miškų grupės mišką plynaisiais sanitariniais kirtimais, paliekami nepažeisti, abiotiniams veiksniams atsparūs tikslinių rūšių medžiai. Pagal taisykles, II-IV grupių miškuose plynųjų sanitarinių kirtimų plotas neribojamas. Svarbu paminėti, kad sanitarinius kirtimus vykdantis miškininkas turi užtikrinti ne tik pažeidimų pašalinimą ir kenkėjų plitimo sustabdymą, bet ir tinkamos aplinkos miškui atkurti pažeistoje teritorijoje sukūrimą.

IIA grupės miškuose, atlikus atrankinius sanitarinius kirtimus, turi būti palikta ne mažiau kaip 20 m3/ha (Kuršių nerijos miškuose – 5 % medyno tūrio) storesnių už vidutinį medyno skersmenį nudžiūvusių medžių, jei tokių yra ir jei tai neprieštarauja saugomų teritorijų planavimo dokumentams. Jei tokių medžių nėra, reikia palikti atitinkamą tūrį žūstančių, sumažėjusio gyvybingumo lapuočių.

6. Lietuvos miškų ir jų kirtimų statistika neatspindi tikrovės.

Lietuvos miškų statistika paremta Nacionalinės miškų inventorizacijos matavimais, kurie atliekami kasmet, per 5 metus natūroje išmatuojant visoje šalies teritorijoje išdėstytus apskaitos barelius ir juose augančius medžius. Miško kirtimų statistika renkama nuolat, pakartotinai permatuojant visus medžius. Jei medis buvo nukirstas per 5 metus, išmatuojamas jo kelmas ir (atsižvelgiant į ankstesnes medžio charakteristikas) apskaičiuojama nukirsto tūrio statistika. Žinomos visos medžių augimo vietos pastoviuose apskaitos bareliuose ir galima patikrinti medžių (ar kelmų, jei medis buvo nupjautas) būklę. Informaciją apie Nacionalinę miškų inventorizaciją galite rasti čia: Nacionalinė miškų inventorizacija - Valstybinė miškų tarnyba (lrv.lt).

Vertinant išaugintos medienos ir kirtimų statistiką būtina žinoti, kad skirtinguose miško auginimo ir naudojimo etapuose naudojami  skirtingi matavimo vienetai: miške išaugintas tūris išreiškiamas stiebų tūriu su žieve nuo šaknies kaklelio iki viršūnės. Šiais vienetais yra vertinamas ir Nacionalinės miškų inventorizacijos metu užfiksuotų kelmų vietoje augusių medžių tūris. Tuo tarpu išgabentas iš miško, t.y. pagamintos prekinės medienos tūris, skiriasi nuo išauginto tūrio dėl to, kad pagrindiniai medienos sortimentai apskaitomi be žievės, sortimentavimo metu neįskaitomi kelmo, viršūnių, užlaidų, pjūvių ir kt. tūriai. Kiekviena ūkininkavimo fazė, be to, turi ir savo nuostolius: miško auginimo, miško ruošos, sandėliavimo, transportavimo ir pan.