Mitai apie Lietuvos miškus

Mitas Nr. 1. Lietuvos miškai kertami beatodairiškai.

Lietuvoje miškų plotas apima 2,2 mln. hektarų. Kasmet plynai kertama tik apie 20 tūkst. ha plote, o tai sudaro mažiau nei 1 proc. visų miškų. Ugdomųjų, sanitarinių ir atvejinių kirtimų plotas apima dar apie 4 proc. medynų.

Be to, plynaisiais kirtimais iškirstas plotas per ne ilgiau kaip 3 metus turi būti atkurtas ir yra atkuriamas.

Visų miškų ir kertamų miškų santykis, mln. ha

Lietuvos miškuose sukaupta apie 577 mln. kubinių metrų medienos (2023.01.01 miškų apskaitos duomenimis). Kasmet užauga apie 20 mln. kub. metrų stiebų medienos, o visais kirtimais iškertama apie 10–11 mln. kub. metrų šios medienos. Tai sudaro tik 1,8 proc. nuo viso miškuose sukaupto medienos tūrio.

Mitas Nr. 2. Mūsų miškai sparčiai jaunėja.

Lentelėje matote vidutinį medynų amžių pagal Nacionalinės miškų inventorizacijos, vykdomos Valstybinės miškų tarnybos, duomenis. Vidutinis medynų amžius per pastaruosius 10 metų ne tik nemažėjo, bet net šiek tiek padidėjo.

Mitas Nr. 3. Lietuvos miškų būklė prasčiausia Šiaurės šalyse.

Leidinyje „State of Europe’s Forests 2020“ pateiktas prieaugio ir iškertamo tūrio santykis miškuose, kurie intensyviai naudojami medienos (angliškai - forest available for wood supply) tiekimui. Lietuvoje tai atitinka III-IV miškų grupes. Taigi matome, kad už mus mažesnę prieaugio dalį iškerta tik norvegai.

Lietuvos miškų išteklius, lyginant su kitų Europos šalių miškų ištekliais, gerai apibūdina ši skaidrė:

Pastaba: Lietuvos miškingumo rodiklis - 33,8 proc. - atnaujintas pagal 2022 metų oficialiosios Lietuvos miškų statistikos duomenis. Visų kitų šalių rodikliai nurodyti pagal "Global Forest Resources Assessment 2020 (FRA 2020)" duomenis.

Mitas Nr. 4. Ekonomiškai labiausiai apsimoka sodinti beržynus.

Ekonomiškai turbūt labiausiai apsimoka, kai miškas tokiomis vertingomis rūšimis kaip beržas, eglė ar pušis atsikuria savaime. Tačiau miškas ne visada savaime atsikuria pakankamai greitai ir vertingomis rūšimis. Dėl to miškininkai ir miško savininkai dažnai taiko priemones, padedančias jam atsikurti savaime ar patys sodina mišką.

Mitas Nr. 5. Po 10-15 metų miškų šalyje gali nebelikti.

Lietuvoje miškai dažniausiai išliko tose vietose, kurios nelabai tinkamos žemdirbystei, t. y. žemė nepakankamai derlinga arba netinka žemės ūkiui dėl drėgmės pertekliaus. Žemės ūkiui netinkamos ar dėl kitų priežasčių šiuo tikslu nenaudojamos žemės yra likę ir dabar. Lietuva yra tokioje klimato juostoje, kurioje, nieko nedarant, žemė savaime apauga mišku. Dėl to ši apleista žemė palaipsniui apauginėja mišku. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad miško Lietuvoje ne mažės, o tik daugės.